UŽVENČIO KRAŠTOTYROS MUZIEJUS Upė – šalia.

Vaikštai miestelio gatvėmis. Pasuki viena kryptimi. Kita. Po kiek laiko Venta vėl šalia. Tarsi visą laiką tyliai lydėtų miestelio gyvenimą. Atsivertus senas fotografijas supranti, kad taip buvo visada. Keitėsi žmonės. Keitėsi namai. Keitėsi pats miestelis. Tačiau Venta liko. Ji teka ne tik per kraštovaizdį. Ji teka ir per šio krašto atmintį.

Todėl visa vizualinė kryptis gimė iš Ventos vagos. Ne kaip gamtos elemento, o kaip gijos tarp žmonių, vietos ir istorijų, perduodamų iš kartos į kartą. Logotipo ženklas, grafinės linijos ir visa identiteto sistema remiasi šia tėkme. Šiuolaikiška vizualinė kalba čia tampa ne kontrastu istorijai, o būdu ją pasakoti šiandien. Tekėjo. Teka. Tekės.